Ar svarbu, kad mokyklose būtų laikomasi demokratijos principų?

Demokratinio švietimo principai

Šiandien, pasak Europos demokratinio švietimo bendruomenės (EUDEC), demokratiniam švietimui būdingi šie elementai. Pirma, tai bendruomenė, pagrįsta lygybės ir bendros atsakomybės kultūra. Pagarba gimdo pagarbą. Pasitikėjimas gimdo pasitikėjimą. Užuojauta gimdo užuojautą. Tolerancija gimdo toleranciją. Išklausymas gimdo išklausymą. Antra, kolektyvinis sprendimų priėmimas, kai visi bendruomenės nariai, nepriklausomai nuo amžiaus ar statuso, turi vienodą teisę dalyvauti priimant svarbius sprendimus, pavyzdžiui, dėl mokyklos taisyklių, mokymo programų, projektų, darbuotojų samdymo ir net biudžeto klausimų. Galiausiai, savarankiškas atradimas: Vaikai ir jaunuoliai patys pasirenka, ko, kada, kaip ir su kuo mokytis. Mokymasis gali vykti klasėje arba už jos ribų, žaidžiant arba įprastai mokantis. Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vidinę mokinių motyvaciją ir atitiktų jų interesus. (EUDEC) Demokratinių mokyklų šalininkai cituoja JT Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį. Jame teigiama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais, vaiko pažiūroms skiriant deramą dėmesį, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą. (Jungtinės Tautos)

Demokratinės klasės savybės

Demokratinės klasės galia priklauso nuo kelių savybių:

• Didelio pasitikėjimo santykiai ir pasidalijimas valdžia tarp mokytojų ir mokinių
• Didelis mokinių balsas ir jų iniciatyvumas
• Pagarba vaikų idėjoms ir indėliui
• Sąmoningas dalijimasis įvairiais požiūriais, įskaitant požiūrius į sudėtingus klausimus
• Dialogo ir grupinio sprendimų priėmimo, dažnai pagal protokolus, naudojimas
• Viso savęs ugdymas, įskaitant mokinių kritinę sąmonę (Marschall)

Demokratijos iššūkiai šiandien

Savo tekste "Kaip mokyklos gali padėti mūsų demokratijos vystymuisi?" (angl. Larsas Bo Jakobsenas ir Davidas Crosieras atkreipia dėmesį, kad šiandien daugelyje šalių politinės diskusijos tampa vis labiau poliarizuotos. Jie teigia, kad šiuolaikinė politika, skatinama amoralios žiniasklaidos, ieškančios skandalų ir ginčų, klesti dėl ginčų ir priešingų nuomonių. Ji siūlo juodai-baltą pasaulėžiūrą, kuri kenkia mūsų demokratijoms. Nyksta kompromisų menas. Jie klausia, ką švietimas gali padaryti šios krizės akivaizdoje. Todėl autoriai teigia, kad kiekviena demokratinė šalis per savo švietimo sistemas turėtų veikti prieš populizmą, ksenofobiją, nacionalizmą, diskriminaciją, netikrų naujienų ir dezinformacijos sklaidą, taip pat radikalizaciją, vedančią į smurtinį ekstremizmą. (Jakobsen, Crosier) Tačiau ar gali mokyklos remti demokratijas, jei jos pačios nėra demokratiškos?

Mokykla kaip demokratijos erdvė

Demokratinių mokyklų šalininkai teigia, kad turime gyventi demokratinėje valstybėje, kad galėtume mokytis apie demokratiją. O mes turime mokytis apie demokratiją, kad galėtume gyventi demokratijoje. Mokyklos turėtų puoselėti demokratiją, jei nori, kad mokiniai ją puoselėtų. (Gyvoji demokratija) Tačiau šiandien mokyklos paprastai nėra pačios demokratiškiausios institucijos, o mokiniai neturi daug galimybių spręsti dėl mokymo programos, dalykų, kurių mokysis, ar metodų, kurie bus naudojami užduotims atlikti.

Akademinė sėkmė ar demokratinis dalyvavimas?

Esminis šių diskusijų klausimas sukasi apie mokyklinio ugdymo prioritetus. Ar mokyklos turėtų sutelkti dėmesį į mokinių dalyvavimą ir balsą sprendžiant įvairius klausimus, įskaitant diskusijas dėl mokymo programos, ar jos turėtų sutelkti dėmesį į akademinius rezultatus ir veiksmingumą? Daugumoje mokyklų reitingų, ypač Lietuvoje, akcentuojami akademiniai pasiekimai, ypač baigiamųjų egzaminų rezultatai (Topmokyklos, Murauskaitė), ir neatsižvelgiama į tai, ar mokykla skatina demokratinę kultūrą. Mokyklos skatinamos teikti pirmenybę akademinei sėkmei, o demokratiją gali laikyti antraeiliu dalyku ar net kliūtimi siekti puikių rezultatų. Demokratinių principų švietime šalininkai teigia, kad mokinių dalyvavimas gerina mokymąsi ir didina įsitraukimą. Jie tiki, kad demokratiniai principai padeda mokiniams išsiugdyti tokias svarbias savybes kaip gebėjimas rizikuoti, bendravimas, sąžiningumas ir atsakomybė. Tačiau oponentai teigia, kad demokratinis valdymas atitraukia dėmesį nuo pagrindinio švietimo tikslo – išlaikyti egzaminus ir įstoti į norimą aukštąją mokyklą. Jie teigia, kad mokyklos neturėtų prisiimti per daug atsakomybės, nes šeimos ir bendruomenės gali išmokyti mokinius praktinių demokratijos įgūdžių ne mokykloje, o mokykloje demokratijos galima mokytis per pilietinį ugdymą, istoriją ar kitus dalykus. Jie mano, kad mokyklos neturėtų būti demokratijos laboratorijos, nes jos sukurtos remiantis hierarchinėmis struktūromis, pagrįstomis mokytojų autoritetu.

Lygybė ar mokytojo autoritetas?

Antroji įtampa susijusi su tuo, ar mokiniai ir mokytojai turėtų turėti vienodas sprendimų priėmimo galias, atsižvelgiant į tai, kad mokytojai turi daugiau žinių. Ji atskleidžia esminį paradoksą, kad demokratija reikalauja lygybės – kai kiekvienas balsas turi vienodą svorį, nepriklausomai nuo materialinės, profesinės ar socialinės padėties, – tačiau švietimas iš esmės apima nelygybę, atspindinčią hierarchinius santykius tarp išmanančio dėstytojo ir naujoko, turinčio mažai žinių arba jų neturinčio. Čia galima įžvelgti įtampą tarp tradicinio ir demokratinio požiūrio į mokyklą. Demokratinis požiūris yra orientuotas į mokinį ir pabrėžia lygybę bei bendrą galią, o tradicinis požiūris mokinį traktuoja labiau kaip objektą, o ne kaip subjektą, turintį savo balsą. Diskusijų metu galima būtų analizuoti klausimą, kokiu mastu reikėtų kvestionuoti autoritetą.

Daugumos sprendimai ar asmens teisės?

Trečioji įtampa iškelia klausimą, ar demokratija saugo, ar riboja asmens teises. Iš esmės tai susiję su pačios demokratijos prigimtimi. Ar demokratija reiškia tik daugumos valdymą, ar tai iš esmės yra savivaldos forma, kai kiekvienas turi balsą ir teisę balsuoti, tačiau šio balso galia yra ribojama, kad nebūtų pažeistos kitų teisės ir laisvės? Kurią ribą brėžiate kalbėdami apie tai, kas gali būti sprendžiama balsų dauguma, o kas ne? Ar balsavimas ar konsensuso paieška yra pagrindinis demokratijos tikslas? Ką daryti, kai žinome, kad tam tikros mažumų grupės žino, jog neturi jokių galimybių laimėti daugumos balsavimą?

Suaugusiųjų ar mokinių interesai?

Kitas įtampos šaltinis – ar mokyklose pirmenybė turėtų būti teikiama suaugusiųjų, ar mokinių interesams. Įvairios interesų grupės – tėvai, verslininkai, politikai – nori pareikšti savo nuomonę dėl tikslų, kurių turėtų siekti mokyklos. Kai kurios iš šių grupių daugiausia dėmesio skiria sėkmingo gyvenimo užtikrinimui savo vaikams, o kitoms rūpi, ar jaunimas įgis reikiamų įgūdžių, kad galėtų prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios darbo rinkos. Dar kiti nerimauja, ar mokyklos ruošia patriotiškus piliečius, pasirengusius prisiimti atsakomybę už bendrąjį gėrį. Kai tiek daug galingų interesų grupių bando formuoti mokyklų mokymo programas, klausimas, ar mokiniai gali spręsti, ko ir kaip jie mokosi, tampa dar svarbesnis. Ar mokykla yra naudinga mokiniui, ar mokinys yra tik molio gabalas, kurį reikia formuoti pagal įtakingų interesų grupių reikalavimus?

Neutralus ar politinis švietimas?

Penktoji diskusija skatina nagrinėti, ar švietimas turėtų būti neutralus, ar politinis. Remiantis minėtomis pozicijomis, akivaizdu, kad daugelis nori matyti mokyklą kaip vietą, kurioje jauni žmonės ruošiasi spręsti dabartines problemas, formuojančias ir silpninančias mūsų demokratiją. Vieni teigia, kad švietimas turi kovoti su nelygybe, netolerancija, ksenofobija, ekstremizmu ir dezinformacija, kiti tvirtina, kad dėl politizavimo į mokyklas persimeta konfliktai ir kultūriniai karai. Jie teigia, kad šie klausimai atitraukia dėmesį nuo pagrindinio mokyklos tikslo – padėti mokiniams sėkmingai išlaikyti egzaminus. Todėl kyla klausimas, ar žinios iš tiesų gali būti neutralios ir kokiu mastu mokiniai turėtų turėti teisę spręsti, kokius aktualius klausimus ir iššūkius jie renkasi nagrinėti ir į kuriuos reaguoti mokykloje. Ar mokytojai turėtų veikti kaip demokratiniai tarpininkai, įtraukiantys į diskusijas aktualius klausimus, ar kaip instruktoriai, bandantys primesti mokiniams savo požiūrį? O gal geriau išlikti neutraliems ir apsaugoti klasę nuo karštų diskusijų, kurios dominuoja mūsų viešojoje erdvėje?

Ar prasminga demokratija mokykloje įmanoma?

Šeštoji įtampa skatina susimąstyti, ar tikrai įmanoma pasiekti prasmingos demokratijos mokyklose. Šiuo metu mokymasis mokykloje yra privalomas, nacionalinės mokymo programos diegiamos nepaisant nieko, o mokiniai neturi jokios įtakos, kaip rengiami jų baigiamieji egzaminai. Be to, esama teisinių ir biudžetinių apribojimų. Tai gali sukurti pseudodemokratiją, kai mokiniai pradeda nepasitikėti demokratiniu procesu, nes jaučia, kad jų indėlis ir balsas nesvarbūs.

Mokyti demokratijos ar ją įkūnyti?

Galutinė įtampa skatina mus analizuoti, ar mokyklose siekiama mokyti demokratijos, ar ją įkūnyti. Pirmojo požiūrio šalininkai teigia, kad pakanka mokytis apie demokratiją tam tikruose dalykuose. Jie mano, kad pati mokykla nėra demokratijos ugdymo vieta. Tai išplaukia iš minties, kad demokratijos sąlygomis ne visos institucijos turi būti demokratizuotos. Pavyzdžiui, niekas nemano, kad kariuomenė turi būti valdoma demokratiškai arba kad demokratiniai principai būtini, kai gydytojai vertina pacientą prieš operaciją. Ar tą patį galima taikyti ir mokykloms? Ar demokratija turėtų veikti už mokyklų ribų, ar ji turėtų būti praktikuojama ir mokyklose? Tie, kurie pasisako už demokratiniais principais grindžiamą mokymąsi, pabrėžia, kad jei norime išmokti demokratijos, turime gyventi demokratija. Demokratija nėra tik teorija, kurią galima išmokti iš vadovėlių; tai praktika, reikalaujanti kasdienio įsitraukimo. Jei mokyklos nesilaiko demokratijos principų, galbūt joms tenka dalis atsakomybės už dabartinius demokratijos iššūkius.